Naujienos

Pagal 2014–2020 metų ES finansinę programą Lietuvai 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu numatytas finansavimas siekią 44 mlrd. litų, iš jų apie 23 mlrd. litų  sudaro Europos socialinio fondo, Europos regioninio plėtros fondo ir Sanglaudos fondo lėšos, kitaip tariant ES sanglaudos politikos investicijos.

ES fondų investicijos Lietuvoje 2014–2020 m.

Svarbiausias dokumentas, nustatantis kokių socioekonominių pokyčių bus siekiama, investuojant šias Lietuvai skirtas ES lėšas, yra 2014-2020 m. ES struktūrinių fondų investicijų veiksmų programa. Šiai dienai programos projektas yra oficialiai pateiktas Europos Komisijai, tačiau, kol dokumentas nėra patvirtintas, tebevyksta diskusijos dėl nacionalinių plėtros prioritetų, kuriems bus skirtos ES fondų investicijos. Norėdami palaikyti šią diskusiją, kalbiname Nordea Bank AB vyriausiąjį analitiką Žygimantą Mauricą apie planuojamų ES sanglaudos politikos investicijų poreikį, tikslingumą ir galima poveikį Lietuvos ekonomikai.

Švietimas, užimtumas ir skurdo mažinimas

Lietuva iki 2020 m. yra įsipareigojusi 72,8 proc. padidinti gyventojų užimtumą (2013 m.  LSD duomenimis jis siekė 69,9 proc.), todėl nemažai ES sanglaudos politikos lėšų planuojama skirti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėms, ypač nukreiptoms į ilgalaikių bedarbių skaičiaus mažinimą. Kita vertus, jau šiuo metu įmonės susiduria su darbuotojų trūkumo problema, tad koks priemonių derinys galėtų padėti ne tik įvykdyti šalies įsipareigojimus, bet ir geriau atsižvelgti į atsigaunančios ekonomikos poreikius?

Lietuvos darbo rinkoje šiuo metu yra susidariusi iš pirmo žvilgsnio kiek paradoksali situacija: nedarbo lygis yra gana aukštas, tačiau didelė dalis įmonių skundžiasi darbuotojų trūkumu. Tokią situaciją lėmė pastaruoju metu įvykę trys struktūriniai Lietuvos darbo rinkos pokyčiai: statybų sektoriaus nuosmukis pokriziniu laikotarpiu, pramonės įmoniųmechanizacija (robotizacija) bei prastėjanti Lietuvos, ypač mažesnių miestelių ir kaimo vietovių, demografinė padėtis. Šiuos pokyčius puikiai iliustruoja statistika: nuo 2008 iki 2013 metų bendras dirbančiųjų skaičius Lietuvoje sumažėjo 134 tūkstančiais, iš kurių daugiausiai statybų (55 tūkst.) ir pramonės (50 tūkst.) sektoriaus įmonėse bei valstybinėse švietimo ir sveikatos apsaugos įstaigose (28 tūkst.).

Siekiant efektyvaus ES paramos lėšų panaudojimo visų pirma yra svarbu suvokti, kad minėtieji pokyčiai Lietuvos darbo rinkoje, deja, yra negrįžtami. Tai rodo ir kitų Europos šalių, susidūrusių su panašiais iššūkiais (Skandinavijos, Vokietijos) patirtis. Tad bandymas „dirbtinai” kurti naujas darbo vietas neduos laukiamo rezultato. Kita vertus, darbo rinkos lankstumo, darbo jėgos mobilumo, motyvacijos įsitraukti į darbo rinką didinimas, verslumo skatinimas bei šešėlinės ekonomikos mažinimas, mano vertinimu, svariai prisidėtų prie iškelto tikslo padidinti gyventojų užimtumą iki 72,8 proc. 2020 metais bei duotų ilgalaikės naudos Lietuvos ekonomikai. Visgi, trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu statybų sektoriaus nuosmukio poveikį dalinai gali atsverti aktyvi valstybės parama daugiabučių renovacijai, o pramonės mechanizaciją – naujų investicijų (ypač užsienio) į Lietuvos pramonės sektorių skatinimas. Valstybinėms institucijoms reikėtų kreipti dėmesį ne tik kaip informuoti darbo ieškančius gyventojus apie laisvas darbo vietas, tačiau ir darbdavius (ypač užsienio) apie darbo Lietuvoje ieškančius darbuotojus.

Naudojant ES paramos lėšas ypač svarbu yra išvengti ES paramos įsisavinimo vardan įsisavinimo, nekreipiant dėmesio į ilgalaikę paramos naudą. Pavyzdžiui, Lietuvoje, kuri yra viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, kurioje moterų (656 tūkst.) dirba daugiau negu vyrų (636 tūkst.), o darbo užmokesčio skirtumas tarp vyrų ir moterų yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje, ES paramos panaudojimas „renginiams apie moterų ir vyrų lygybę” gali neatnešti laukiamo rezultato. Mano vertinimu, Lietuvoje tikslingiau būtų rengti seminarus apie „emigracijos ir gyvenimo svečioje šalyje pliusus ir minusus”.

Kitas ne mažiau svarbus prioritetas turėtų būti valdininkų skaičiaus mažinimas, juolab, kad ši užduotis Lietuvai sekasi itin sunkiai: šiuo metu Lietuvoje dirba daugiau valdininkų nei ekonominio pakilimo laikmečiu 2008 metais, kuomet bendras darbuotojų skaičius Lietuvoje sumažėjo kone 10%. Kitu atveju, gali nutikti taip, kad didžiausias darbdavys daugumoje miestelių taps darbo birža.

Naujuoju programavimo laikotarpiu daugiau nei trečdalį visų švietimo sistemai suplanuotų investicijų planuojama skirti aukštajam mokslui (taip pat planuojamos reikšmingos investicijos į profesinį ir suaugusiųjų mokymą, mažesnės – į bendrąjį ugdymą), nors pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičių lenkiame kitas ES valstybes. Kokie švietimo sistemos pokyčiai, Jūsų nuomone, labiausiai reikalingi, norint užtikrinti darbuotojų kvalifikacijos ir darbo rinkos poreikių atitikimą? 

Lietuvos aukštojo mokslo sistema kenčia nuo tų pačių bėdų, kaip ir visas Lietuvos viešasis sektorius: norai yra akivaizdžiai didesni nei galimybės. Todėl jei nebus įgyvendintos esminės aukštojo mokslo reformos nemanau, kad ES paramos lėšos padės pasiekti užsibrėžtus tikslus. Akademikai labiau nei bet kas kitas turėtų žinoti, kad teoriškai, teorija ir praktika yra tas pats, bet praktiškai – ne. Teoriškai, Lietuva siekia išlaikyti aukštą studijų kokybę, tačiau praktika rodo, kad studijų rezultatai nuosaikiai prastėja, o kai kurie universitetai pradedami tituluoti „diplomų dalinimo” punktais. Teoriškai, Lietuvoje bakalauro studijos trunka ketverius metus (daugumoje Europos sąjungos valstybių – trejus metus), tačiau praktiškai jos geriausiu atveju tetrunka vos vienerius-dvejus metus, nes nemaža dalis studentų paskaitų metu būna darbe. Teoriškai, Lietuvos mokslininkai rašo nemažai mokslinių publikacijų, tačiau praktika yra tokia, kad jos dažnai nugula archyvų lentynose taip ir nepanaudotos praktikoje. Be to, šiuo metu pasaulyje vyksta tikra virtualaus mokymosi revoliucija, kuri neišvengiamai sąlygos precedento neturinčią universitetų konsolidaciją po kurios išliks vos keli šimtai stipriausių pasaulio universitetų (pvz. Nobelio ekonomikos premijos laureatas R. Shilleris turi kelis tūkstančius virtualių studentų). Tad aš siūlyčiau mažinti atotrūkį tarp teorijos ir praktikos: trumpinti bakalauro studijų trukmę, didinti bendradarbiavimą su privataus sektoriaus įmonėmis, skatinti tyrimų, ypač tarptautinių, sritį (šiuo metu doktorantūros studentai Lietuvoje gauna 1248 litus per mėnesį siekiančią stipendiją) bei ruoštis naujiems pokyčiams. Kitu atveju, labai tikėtina, kad ES parama užsibrėžtų tikslų nepadės pasiekti.

Viena svarbiausių problemų, prie kurios sprendimo turėtų prisidėti ES sanglaudos politikos investicijos yra didelis skurdo riziką ir socialinę atskirtį patiriančių žmonių skaičius (2012m. apie 32,5 proc. visų šalies gyventojų). Kokios sąlygos, Jūsų nuomone, yra svarbios, siekiant, kad investicijos šioje srityje būtų tvarios ir turėtų apčiuopiamą poveikį?

Daugiausiai skurdo riziką patiriančių gyventojų yra tarp bedarbių ir jaunus vaikus auginančių šeimų, tad būtent šiam visuomenės sluoksniui turėtų būti skiriamas didžiausias dėmesys. Nedarbo problemą geriausiai padeda spręsti naujų investicijų pritraukimas ir verslumo skatinimas – ypač mažesniuose miesteliuose ir kaimo vietovėse. Tačiau norint užtikrinti rezultatų tvarumą yra ypač svarbu, kad investicijas darytų privatus, o ne viešasis sektorius. Tad tikslingiausias ES paramos lėšų panaudojimas būtų verslumo skatinimas ir investicijų, ypač užsienio, pritraukimas į kaimo vietoves sukuriant jiems tinkamą infrastruktūrą bei informaciją apie esamas investicijų galimybes. Kita pažeidžiama socialinė grupė yra mažas pajamas uždirbančios šeimos. Šiuo atveju efektyvus socialinių problemų sprendimo būdas būtų mokestinės naštos mažinimas vaikus auginančioms šeimoms bei kvalifikacijos kėlimo bei mokymosi visą gyvenimą galimybės.

Verslas ir inovacijos

Lietuva yra užsibrėžusi ambicingą siekį – iki 2020 m. daugiau nei dvigubai (nuo 0,9 iki 1,9 proc. BVP) padidinti bendras investicijas į MTEP ir inovacijas. Labiausiai nuo ES valstybių narių vidurkio atsiliekama pagal privataus sektoriaus investicijų į MTEP rodiklį, kuris 2012 m. sudarė 0,24 proc. nuo BVP. Todėl naujuoju programavimo laikotarpiu planuojama investuoti į aplinkos inovacijoms gerinimą bei mokslo ir verslo ir įmonių tarpusavio bendradarbiavimo MTEPI srityje skatinimo veiksmus. Jūsų nuomone, kokie veiksniai galėtų paskatinti įmones daugiau lėšų investuoti į MT ir inovacijų kūrimą ir taikymą?

Pagrindiniai veiksniai, ribojantys privačių įmonių investicijas į mokslinius tyrimus ir inovacijas yra nepakankamai išplėtotas bendradarbiavimas tarp mokslo ir verslo įmonių, kurį didele dalimi lemia paskatų mokslo įstaigoms komercializuoti tyrimus trūkumas. Tad prioritetas turėtų būti praktinio tyrimų pritaikomumo skatinimas sudarant tinkamas paskatas tiek mokslo tiek verslo įstaigoms. Be to, Lietuvoje santykinai nedidelė įmonių dalis apskritai investuoja į mokslinius tyrimus, tad prioritetas turėtų būti mokslinius tyrimus vykdančių užsienio įmonių investicijų pritraukimas. Dar viena aktuali Lietuvos problema yra talentų išsaugojimas ir pritraukimas. Reikia suprasti, kad net turėdami geriausią tyrimų infrastruktūrą proveržio mokslinių tyrimų srityje nepasieksime, jei nepavyks prisivilioti geras tyrimų kompetencijas bei plačius tarptautinius ryšius turinčių tyrėjų. Talentų pritraukimo problema yra ypač aktuali šiuo metu, nes Lietuva jau yra investavusi nemažai lėšų į integruotus mokslo, studijų ir verslo centrus (Saulėtekio, Santaros, Santakos slėnis ir t.t.), tad prioritetas turėtų būti kuo efektyvesnis sukurtos infrastruktūros išnaudojimas.

Šiuo metu 2014–2020 m. laikotarpiui yra suplanuotos reikšmingos investicijos į viešąją MTEP infrastruktūrą. Kaip vertintumėte šio veiksnio svarbą, siekiant plėtoti žiniomis grįstą ekonomiką?

Kaip minėjau, svarbiausias uždavinys, o taip pat ir nemažas iššūkis, Lietuvai yra užtikrinti, kad jau sukurta mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros infrastruktūra būtų efektyviai išnaudojama. Ypatingą dėmesį skiriant glaudesniam mokslo ir verslo įmonių bendradarbiavimui, mokslinių išradimų komercializavimui, talentų pritraukimui ir išsaugojimui bei bendradarbiavimui su kitų valstybių tyrimų institucijomis ir moksliniams tyrimams imliomis įmonėmis.

Didžiąją dalį Lietuvos ekonomikos sudaro smulkus ir vidutinis verslas (SVV), kuris  apima 98,8 proc. visų įmonių, įdarbina 75,7 proc. įmonėse dirbančių darbuotojų ir sukuria 63,4 proc. pridėtinės vertės. Tad ES sanglaudos politikos lėšas skirtas verslumui ir SVV konkurencingumui padidinti planuojama nukreipti į finansavimo ir paslaugų verslui prieinamumo didinimą, įmonių bendradarbiavimo ir eksporto skatinimą, produktyvumo ir inovatyvumo didinimą. Panašios priemonės buvo įgyvendinamos ir 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu. Jūsų nuomone, kiek jos yra aktualios ekonomikai atsigaunant po krizės?

Dauguma didelių įmonių prieš tapdamos didelėmis kažkada buvo mažos, tad smulkiojo ir vidutinio verslo vaidmuo užtikrinant ilgalaikį ekonomikos konkurencingumą ir augimo tvarumą yra ypač svarbus. Pokriziniu laikotarpiu ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje yra itin aktualus smulkiojo ir vidutinio verslo finansavimo klausimas, nes jaunoms, mažoms ar daug turto neturinčioms įmonėms yra ganėtinai sunku gauti finansavimą iš tradicinių finansavimo šaltinių. Finansavimo trūkumas stabdo naujų įmonių steigimąsi, investicijas į technologijų atnaujinimą, naujų darbo vietų kūrimą ar naujų eksporto rinkų paiešką, kas daro neigiamą poveikį bendram šalies ekonomikos augimui. Tad finansavimo prieinamumo didinimas smulkiajam ir vidutiniam verslui yra ir bus itin aktualus ir naudingas po krizės atsigaunančiai Lietuvos ekonomikai. Inkubatorių ir eksporto klasterių formavimosi skatinimas, siekiant padidinti mažų ir vidutinių įmonių verslumą ir tarptautiškumą taip pat yra itin aktualus didinant gyventojų užimtumą ir vietinės produkcijos eksporto apimtis.

Ekonominė infrastruktūra

Lietuvos ekonominė infrastruktūra šiuo metu išplėtota nevienodai – nors informacinių ir ryšių technologijų bei kelių infrastruktūra yra palyginti pažangi, tačiau atsiliekama pagal energetinės infrastruktūros, viešojo transporto, susisiekimo oru infrastruktūros plėtros rodiklius. Ekonominei infrastruktūrai plėtoti 2014–2020 m. laikotarpiu yra planuojamos reikšmingos ES sanglaudos politikos  investicijos, tačiau vis dar diskutuojama, kokios sritys turėtų būti prioritetinės. Viena vertus, yra pabrėžiama ES transeuropinių transporto tinklų (TEN-T) ir ypač investicijų į Rail Baltica projektą svarba; kita vertus,  akcentuojamos tokios sritys kaip vietinės reikšmės infrastruktūra, tvarus judumas miestuose, miesto ir priemiesčio jungtys. Jūsų nuomone, kurio tipo investicijos būtų aktualesnės dabartiniame mūsų ekonomikos plėtros etape?

Prioritetinės investicijų į infrastruktūrą kryptys turėtų būti tos, kurios atneša didžiausią ekonominę naudą Lietuvos gyventojams vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu. Tad kiekvienas projektas turėtų būti įvertintas naudojant kaštų ir naudos analizę, analizuojant kelis galimus ateities įvykių scenarijus. Atitinkamai, prioritetinėmis neturėtų būti tos kryptys, kurios atneša tik trumpalaikę naudą (pvz. sukuria naujas darbo vietas projekto vykdymo metu), tačiau ilguoju laikotarpiu infrastruktūros išlaikymo kaštai užgula visų Lietuvos mokesčių mokėtojų pečius.

Tvarus išteklių naudojimas

Lietuvoje energijos vartojimo efektyvumas per pastarąjį dešimtmetį sparčiai augo, tačiau nepaisant teigiamų pokyčių, Lietuvoje energijos suvartojama žymiai daugiau nei vidutiniškai ES ar atitinkamose senosiose ES šalyse narėse. Manoma, kad daugiausiai (apie 61 proc.) energijos galima sutaupyti pramonės įmonėse ir namų ūkiuose. Todėl 2014–2020 m. laikotarpiu yra numatyta mažinti energijos vartojimo intensyvumą įmonėse ir sumažinti energijos suvartojimą viešuosiuose pastatuose bei gyvenamųjų namų sektoriuje. Jūsų manymu, kokie veiksniai (šalia investicinių priemonių) yra svarbūs, norint ženklaus pokyčio energetinio efektyvumo srityje?

Visų pirma, reikėtų pakeisti įstatyminę bazę taip, kad gyventojams bei viešojo sektoriaus įmonėms būtų paskata patiems didinti energijos vartojimo efektyvumą. Tikiu, kad pridėtinės vertės mokesčio lengvatos gyventojams už centrinį šildymą panaikinimas bei biudžeto asignavimų už šildymo paslaugas valstybinėms įstaigoms ribojimas lygiagrečiai vykdant aktyvią pastatų energetinio efektyvumo didinimo programą leistų pasiekti apčiuopiamų rezultatų energijos efektyvumo didinimo srityje.

Šaltinis: www.esparama.lt